Neatsiejama Lietuvos peizažo dalis – piliakalniai. Jų gausa rodo išskirtinę piliakalnių svarbą lietuvių tautos kultūrinei sąmonei ir istorinei gyvensenai, daugiau kaip tūkstantį metų jie atliko didžiulį socialinį ir politinį vaidmenį.

Piliakalnį kaip gynybinį įrenginį sudaro du pagrindiniai elementai: įtvirtinta vieta bei jos įtvirtinimai. Įtvirtinta vieta – tai piliakalnio aikštelė – buvęs pilies ar kitokio įtvirtinimo kiemas. Čia stovėjo įvairūs pastatai, buvo telkiama kariuomenė, slėptis subėgdavo apylinkių gyventojai. Aikštelę ribodavo įtvirtinimai. Jie buvo statomi ir iš žemių, ir iš medžio. Prie piliakalnio glaudžiai šliejasi trys archeologijos paminklų komplekso dalys: papėdės gyvenvietės, priešpiliai ir papiliai. 

Abejučių piliakalnis mena vėlyvojo geležies amžiaus gyvenvietę, kuri datuojama tarp I ir II tūkstantmečio pradžios. Piliakalnis stovi tarp dviejų ežerų. Tikėtina, kad ankščiau čia buvo pusiasalis, apsuptas ežerų ir pelkių. 

Piliakalnis įrengtas dvi aukštumas jungiančiame gubūryje, apsuptas sudėtingos pylimų ir griovių sistemos. Aikštelės galai įtvirtinti dviem pylimų griovių eilėmis (vakarinėje pusėje yra 3 pylimai). Aikštelė trapecinė, 75 metrų ilgio, 14-40 metrų pločio, šlaitai vidutinio statumo, 10–12 metrų aukščio. 

1 km į šiaurės rytus nuo piliakalnio yra 12-13 amžiaus pilkapiai – Abejučių pilkapynas.

Netoliese yra Abejučių antroji stovyklavietė, o greta jos – Abejučių regykla-poilsinė ir Abejučių ąžuolas.

Iki piliakalnio nuvažiuosite miško keliuku. Žmonėms su judėjimo negalia lankyti nepritaikytas.